Prieš kelerius metus mano draugė Rūta nusprendė pati atnaujinti vonios kambarį. Viskas atrodė paprasta: nusipirko gražias sienų plyteles, klijus, įsigijo reikalingus įrankius ir su entuziazmu ėmėsi darbo. Po dviejų savaičių rezultatas atrodė nuostabus, o ji jautėsi kaip tikra meistrė. Tačiau džiaugsmas truko neilgai: po mėnesio kelios plytelės pradėjo skleisti keistus garsus, o dar po savaitės viena jų tiesiog nukrito ant grindų. Galite įsivaizduoti tą momentą, kai ryte ateini į vonią ir ant grindų randi plytelės šukes su didžiule skyle sienoje?
Ši situacija paskatino mane giliau pasidomėti, kodėl taip nutinka ir kaip išvengti panašių nesėkmių. Per tuos metus, kai pats klijavau plyteles sienoms savo bute, padėjau giminėms ir mokiausi iš profesionalų, supratau vieną dalyką: viskas prasideda nuo pasiruošimo ir teisingos technikos. Šiandien noriu pasidalinti tuo, ką išmokau, kad jūsų plytelės laikytųsi tvirtai kaip uola.
Paviršiaus paruošimas – pusė pergalės
Pirmą kartą klijuodamas plyteles sienoms padariau klaidą, kuria, kaip vėliau sužinojau, nusideda beveik visi pradedantieji. Maniau, kad galiu klijuoti tiesiai ant senos dažų dangos. „Kas čia tokio, paviršius gi lygus“, galvojau. Rezultatas buvo panašus kaip Rūtos atveju: plytelės laikėsi vos porą mėnesių.
Paviršius turi būti ne tik švarus, bet ir tinkamai parengtas. Jei ant sienos yra seni dažai, juos būtina nugramdyti arba bent jau šiurkščiai nušlifuoti, kad klijai turėtų už ko „užsikabinti“. Kaip man pasakė vienas senbuvis meistras: „Klijai nėra magija, jiems reikia sukibti su paviršiumi, o ne slysti ant jo kaip čiuožėjui ant ledo“.
Štai ką reikia padaryti prieš pradedant klijuoti:
- Nuvalyti visus senus dažus, tapetus ar kitus dangos sluoksnius.
- Patikrinti, ar siena lygi, tam naudoju ilgą tiesinę, kad pamatyčiau visus nelygumus.
- Užtaisyti visus įtrūkimus, duobutes ir nelygumus gipso mase.
- Gruntą užnešti privaloma, tai tarsi tiltas tarp sienos ir klijų, užtikrinantis geresnį sukibimą.
- Palaukti, kol gruntas visiškai išdžius, paprastai 4–6 valandas, tačiau visada verta pasiskaityti instrukciją ant pakuotės.
Teisingi klijai – pagrindas sėkmei
Kartą parduotuvėje mačiau vyrą, kuris rinkosi pigiausius klijus plytelėms. Ant pakuotės buvo parašyta „tinka visoms plytelėms“, o jis atrodė patenkintas tokiu „universaliu“ sprendimu. Problema ta, kad nėra vienų klijų viskam. Sienų plytelės skiriasi dydžiu, svoriu ir medžiaga: keramika, porcelianas, akmuo. Skirtingos ir sienos: gipso kartono, betono, tinkuotos.
Aš vadovaujuosi paprasta logika: kuo didesnės ir sunkesnės plytelės, tuo stipresni klijai reikalingi. Jei klijuojate standartines 20 x 30 cm keramines plyteles sienoms, pakaks įprastų C1 klasės klijų. Tačiau didelėms porceliano plytelėms verta rinktis C2 klasės klijus su pagerintomis savybėmis.
Svarbus ir klijų tirštumas. Jie neturi būti nei per skysti, nei per tiršti. Maišydamas visada, pridėjęs vandens, palaukiu 5–10 minučių ir dar kartą permaišau. Taip gaunama ideali konsistencija. Kaip sako mano kaimynas Tomas, patyręs meistras: „Tinkami klijai turi būti kaip tiršta grietinė – lengvai tepasi, bet nenuteka“.
Klijavimo technika – kur slypi velnias
Daugelis mano, kad klijai tepami tik ant sienos, tačiau čia ir slypi klaida. Profesionalai naudoja vadinamąjį dvigubo klijavimo metodą: klijai tepami ir ant sienos, ir ant plytelės. Taip užtikrinamas maksimalus sukibimas ir išvengiama oro tarpų, kurie vėliau sukelia problemas.
Aš tai darau taip:
- Ant sienos užnešu klijus dantyta mentele, laikydamas ją maždaug 45 laipsnių kampu, kad susidarytų vienodo aukščio grioveliai.
- Ant plytelės nugarėlės taip pat paskleidžiu ploną klijų sluoksnį, tiesiog įlyginu mentele.
- Prispaudžiu plytelę prie sienos ir šiek tiek pajudinu ją į šonus, vos kelis milimetrus.
Patikrinu, ar plytelė yra tame pačiame lygyje su kitomis, naudoju ilgą tiesinę ir gumines pleištelius tarpams.
Pirmą kartą taikydamas šį metodą galvojau, kad tai per daug darbo. „Kam tas dvigubas klijavimas, jei ir taip laikys?“ Tačiau palyginęs rezultatus su ankstesniais darbais pamačiau akivaizdų skirtumą: plytelės laikėsi nepalyginamai tvirčiau.
Klaidos, kurių geriau nedaryti
Per tuos metus esu matęs įvairiausių klaidų. Kartais net profesionalai nusišauna, tad apie savamokslius entuziastus net nėra ko stebėtis.
Dažniausios klaidos:
- Skubėjimas. Klijai turi ribotą „gyvybės“ laiką. Jei užtepėte klijus ir neklijavote plytelės per 15–20 minučių, paviršius pradeda džiūti ir sukibimas silpnėja.
Per maži arba per dideli tarpai tarp plytelių. Plytelėms reikia erdvės plėstis ir trauktis dėl temperatūros pokyčių. - Fugavimas per anksti. Reikia palaukti bent 24 valandas, o geriau 48, kol klijai visiškai sukietės.
- Netikrinamas lygis. Jei pirmoji plytelių eilė bus paklota kreivai, visos kitos seks paskui.
Ką daryti, kai viskas baigta
Kai paskutinė plytelė jau ant sienos, darbas dar ne visai baigtas. Klijams reikia laiko sukietėti. Pirmąją parą patalpą geriau palikti ramybėje: kuo mažiau vibracijų, tuo geriau.
Po paros galima atsargiai išimti plastikinius kryželius, o dar po paros atlikti fugavimą – plytelių tarpus užpildyti specialiu glaistu. Užpildymui skiriu ypatingą dėmesį: ji ne tik užpildo tarpus, bet ir sutvirtina visą paviršių.
Patarimas: neskubėkite intensyviai naudotis patalpa bent savaitę. Kantrybė atsiperka, sienų plytelės laikysis dešimtmečius.
Kelios mintys pabaigai
Plytelių klijavimas nėra raketų mokslas, bet tai ir ne darbas „pro šalį“. Reikia laiko, kruopštumo ir tinkamų medžiagų. Tačiau padarius viską teisingai, rezultatas džiugina ilgai.
Kiekvieną kartą, kai praeinu pro vonios kambarį ir matau lygiai suklijuotas plyteles sienoms, jaučiu pasitenkinimą. O prisiminus Rūtos istoriją su nukritusia plytele, tampa aišku: papildomas laikas pasiruošimui ir teisingai technikai visada atsiperka.
Jei planuojate klijuoti plyteles sienoms, neskubėkite, pasiruoškite atsakingai ir neieškokite pigių sprendimų ten, kur jų neturėtų būti. Tuomet ir po metų, ir po penkerių, ir po dešimties jūsų sienos atrodys taip pat gerai kaip pirmąją dieną.
Parašykite komentarą